Oi kaip dažnai mokytojai susiduria su problema, kai jų mokiniai (darželio auklėtiniai) kviečia juos įsitraukti į problemos sprendimą. Ar "problemos" sprendimą? O kaip žinoti, kada tai yra Problema, o kata tik "problema"? Juk būti karaliais saliamonais mes įpareigoti būti. O gal ne?
Pastebiu, kad dažnokai vaikai tiesiog reikalauja dėmesio, nori užuojautos, nori pasitikrinti ribas, pamatyti, o kas bus, jeigu. Ar tikrai mane vis dar myli ir aš vis dar labai svarbus? Tai daro dažniau nei iš tiesų jiems reikia suaugusiojo įsikišimo. Vienok, nereaguoti visai tėvai/mokytojos nedrįsta, nes "o gal tikrai čia jau didelis dalykas?". Kad tik nepražiūrėti ko... Atsakomybė, baimė suklysti, noras padėti, statusas, įprotis ar dar kažkas įvelia suaugusiuosius į nuolatinį maratoną - "Mokytojaaaaa, o Petras pasakė man...", "Maaaamaaa, o sesė nenori dalintis...." ir taip toliau, ir panašiai.
Pažįstama situacija, ania? Išdėliojau keletą pavyzdžių, kaip atskirti skundiką nuo prašančio pagalbos. Tai nėra taisyklės, bet gal padės orientuotis ir atpažinti netinkamą dėmesio reikalavimą. Vienok, vaikai turi išmokti spręsti problemas patys. Bet mes negalime jų atstumti nuo savęs, kai iš tiesų reikia pagalbos.
Linkiu stiprybės nelengvame santykių kūrimo ir asmenybės formavimo procese ♥
#didelivaikai #asmenybe #skundikas #skusti #problemossprendimas #pagalba #pagalbavaikui #pagalbasau ... See MoreSee Less
Photo
Nemokamos socialinio pedagogo, psichologo ir teisininko konsultacijos 👥 ... See MoreSee Less
Photo
