Reaguoti. Išgirdote vaiko verkimą, greitai pakreipiate galvą į pusę, kur jis verkia. Nieko nesakykite.
Prieiti. Atsisėskite viename lygyje su vaiku. Jei vaikas arti – prieikite. Nieko nesakykite.
Situacijos analizė. Pažiūrėkite į vaiko veido išraišką. Jis gali verkti dėl įvairių priežasčių. Nuskaitykite emociją ir paklauskite: „Tu susierzinęs? Tu pyksti? Tau kažkas nepavyko?“. Taip užmegsite kontaktą ir vaikas galės linktelti arba paneigti.
Giluminė situacijos analizė. Reikia suprasti priežastį, kas atsitiko. Paklauskite: „Kas atsitiko? Papasakok man, ko tu nori. Aš noriu tau padėti.“ Ir vaikai pradeda bendradarbiauti. Tą akimirką labai svarbu nevertinti. Nekritikuoti. Neteikti pasiūlymų. Tik klausyti. Po to paklausti: „Dar kas nors?“ Kai vaikas išsikalbės, pereiname prie paskutinės dalies.
Atsakyti vaikui. Jeigu nesutinkate su tuo, ko nori vaikas, sakote: „Aš neplanuoju šito daryti ar pirkti. Aš tave suprantu, bet neplanuoju, nes… (nurodome priežastį). Atleisk.“
Jei sutinkate: „Ačiū, kad pasakei, dabar aš suprantu, kaip man pasielgti. Einame ir padarysime tą.“
Jei vaikas dar nemoka kalbėti, galime parodyti jiems variantus. Galime paprašyti parodyti rankyte, ko jis nori.
Vaikų isterijos sumažės, kai tik mes pradėsime dialogą ir ne ignoruosime jo.
Svarbiausia suvokti, kad tai vaikui iš tikrųjų rūpi, jam svarbu. Jis ne specialiai taip elgiasi, kad išvestų tėvus iš kantrybės, sukeltų pyktį ar nepasitenkinimą. Vaikas taip signalizuoja savo poreikius ir norus. Jei mes nuoširdžiai jo domimės ir stengiamės pagal savo galimybes patenkinti tuos poreikius ir norus, vaikas nusiramina ir tampa laimingesnis. Vaikai kalba, kai jų klausome ir juos girdime.